Kauno kultūrinėje erdvėje pastaruoju metu vis dažniau minimas tinklaraštis „Varpelis” – ir tai nėra atsitiktinumas. Vietoj įprastų receptų ar kelionių aprašymų, jo autoriai pasirinko temą, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo banali, bet realybėje – vieną sudėtingiausių: kaip apskritai kalbėtis su kitu žmogumi taip, kad pokalbis neliktų tuščias.
Idėja skamba paprastai. Praktikoje – jau ne visai. Juk kiekvienas iš mūsų moka kalbėti, tačiau retas sugeba tai daryti taip, kad pašnekovas jaustųsi išgirstas, o ne tiesiog išklausytas. „Varpelis” šią atskirtį ir bando panaikinti, siūlydamas septynis skirtingus pašnekesių tipus, kurie, autorių teigimu, apima beveik visą kasdienį bendravimo spektrą.
Kodėl būtent septyni
Skaičius nėra atsitiktinis, bet ir ne kažkoks magiškas. Tiesiog analizuojant kasdienes situacijas – nuo darbo pasitarimų iki pokalbio su kaimynu laiptinėje – autoriai pastebėjo pasikartojančius modelius. Vienas iš jų – „trumpalaikis pašnekesys”, kai svarbu ne turinys, o pats faktas, kad kalbama. Kitas – „konfliktinis dialogas”, kuriame svarbiausia ne laimėti argumentą, o išlikti santykyje.
Įdomu tai, kad tinklaraštis nesiekia šių tipų suvienodinti į vieną universalią formulę. Priešingai – kiekvienam skiriama atskira logika, atskiri principai. Tai, kas veikia kalbantis su vaiku, visiškai netinka verslo derybose. Ir atvirkščiai.
Kasdienybė kaip laboratorija
Kas man asmeniškai atrodo vertinga šiame projekte – tai, kad jis neieško idealaus pokalbio recepto. Vietoj to siūloma stebėti, eksperimentuoti, klysti. Vienas iš „Varpelio” straipsnių pateikia pavyzdį, kaip paprasčiausias „kaip sekasi?” gali virsti arba formalumu, arba tikru rūpesčiu – priklausomai nuo balso tono ir laiko, kurį skiriame atsakymui išgirsti.
Tokia analizė reikalauja tam tikro atstumo nuo savęs paties. Reikia sugebėti pažiūrėti į save iš šalies – kaip į kalbantį žmogų, o ne tik kaip į tą, kuris kalba. Būtent šis dvigubas žvilgsnis, mano nuomone, ir skiria „Varpelio” turinį nuo tipinių „kaip bendrauti geriau” patarimų, kurių internete apstu.
Kur slypi rizika
Žinoma, ne viskas taip sklandu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai bandai suklasifikuoti kažką tokio gyvo kaip žmonių bendravimas, visada kyla pavojus supaprastinti. Septyni pašnekesių tipai – tai patogus rėmas, bet gyvenime pokalbiai retai laikosi schemų. Kartais trumpas mandagumo apsikeitimas žodžiais netikėtai virsta gilia atvirenybe, o rimtas pokalbis apie ateities planus – juokais.
„Varpelio” autoriai, atrodo, tai supranta – jie nevengia pripažinti, kad kategorijos yra tik atspirties taškas, o ne griežta sistema. Tai šiek tiek išgelbėja projektą nuo pernelyg mechaniško požiūrio į tai, kas iš esmės yra gyvas, nenuspėjamas procesas.
Vietoj taško – dar vienas klausimas
Skaitant „Varpelį” kyla natūralus noras patikrinti idėjas praktikoje – užuot tiesiog priėmus jas kaip teoriją. Ir čia, ko gero, slypi didžiausia šio tinklaraščio vertė: jis neduoda atsakymų, o grąžina klausimą atgal skaitytojui. Ar tikrai girdi tą, su kuriuo kalbiesi? Ar pokalbis, kurį vedei šiandien, buvo tikras, ar tik jo forma?
Galbūt būtent taip ir turėtų atrodyti geras rašymas apie bendravimą – ne kaip instrukcija, o kaip veidrodis, kuriame matai save kalbantį. O tada jau pats nusprendi, ką su tuo atvaizdu daryti.
