Prieš metus internete pasirodė dar vienas tinklaraštis apie Kauną – vardu „Varpelis”. Šiandien apie jį kalba beveik kiekvienas, kas domisi miesto naktiniu gyvenimu, kavinių atidarymais ar renginių afišomis. Autorius – vienas žmogus, dirbantis be redakcijos, be komandos, be biudžeto. Skamba kaip įkvepianti istorija apie tai, kaip užsispyrimas nugali sistemą. Tik ar tikrai viskas taip gražu, kaip pasakoja pats „Varpelio” kūrėjas interviu portalams?
Fenomenas ar tik geras laikas rinkai
Reikia pripažinti – Kaune iki šiol trūko normalaus, gyvo pramogų gido. Didieji portalai renginius mini fragmentiškai, o socialiniai tinklai skandina informaciją reklamų sraute. „Varpelis” užpildė šią tuštumą tiesiog atsiradęs tinkamu momentu. Bet ar tai reiškia, kad turinys ten kokybiškas? Ne visai. Didžioji dalis įrašų – tai perpasakoti renginių aprašymai, nukopijuoti nuo organizatorių, šiek tiek perfrazuoti ir papuošti asmenine nuomone, kuri dažnai skamba kaip „buvo smagu, rekomenduoju”.
Populiarumas čia labiau susijęs su rinkodara, o ne su turiniu. Autorius aktyviai dalinasi savo įrašais grupėse, komentuoja pas kitus kūrėjus, prašo perpublikuoti. Tai veikia – bet tai nėra magija, tai paprasčiausias, senas kaip pasaulis, tinklaraštininko darbas, kurį daug kas tingi daryti.
Vieno žmogaus balsas – privalumas ar apribojimas
Visur girdime frazę „vienas žmogus per metus sukūrė”. Skamba herojiškai. Tačiau vienas žmogus reiškia ir vieną požiūrio tašką. „Varpelyje” beveik nerasi kritinių apžvalgų – tik teigiamos rekomendacijos. Suprantama, kodėl: neigiama recenzija reiškia sugadintus santykius su restoranu ar klubu, kuris kitą kartą jau nekvies į savo renginį. Taip formuojasi keistas ratas – tinklaraštis, kuris tariasi esąs nepriklausomas gidas, faktiškai tampa reklaminiu kanalu, tik neformalesniu ir asmeniškesniu.
Skaitytojai tai jaučia, bet neatkreipia dėmesio, nes forma patogi – trumpi tekstai, gyva kalba, jokio biurokratinio žurnalistinio stiliaus. Bet patogumas nėra tas pats kas objektyvumas.
Kas nutinka, kai vienas žmogus tampa institucija
Įdomiausia dalis – kaip miesto verslai jau pradėjo prisitaikyti prie „Varpelio”. Kavinės siūlo nemokamus patiekalus mainais už paminėjimą, klubai kviečia į uždarus renginius pirmieji. Tai reiškia, kad vieno asmens nuomonė šiandien turi tokią pat galią, kokią anksčiau turėjo redakcijos su dešimtimis darbuotojų. Skamba demokratiškai, bet iš tikrųjų tai koncentruoja įtaką dar labiau – nebelieka jokio redakcinio filtro, jokio antro nuomonės šaltinio, tik vienas žmogus, kurio nuotaika tą dieną gali nulemti, ar restoranas sulauks lankytojų srauto, ar ne.
Ir čia slypi didžiausia problema. Kai visa miesto pramogų informacijos ekosistema priklauso nuo vieno asmens laisvalaikio, entuziazmo ir asmeninių simpatijų, tai jau nebėra žurnalistika ar net nepriklausomas turinys. Tai asmeninis dienoraštis, kuris atsitiktinai tapo rinkos reguliatoriumi.
Ar verta skambinti varpais
Nenoriu nuvertinti darbo, kurį įdėjo šio tinklaraščio autorius – nuoseklumas, kasdienis rašymas, gebėjimas sukurti bendruomenę yra retas dalykas. Bet entuziastingi straipsniai apie „vienišą herojų, pakeitusį miesto pramogų peizažą” nutyli nepatogius dalykus: skaidrumo trūkumą, priklausomybę nuo reklaminių partnerystės ryšių ir faktą, kad populiarumas dažnai matuojamas ne kokybe, o tuo, kas pirmas atsirado tuščioje vietoje.
„Varpelis” skamba garsiai, bet klausimas, ar jis skambina dėl gero renginio, ar dėl to, kad kažkas jam sumokėjo pietumis, lieka atviras. Kol nebus aiškios ribos tarp asmeninės nuomonės ir apmokamos reklamos, šis tinklaraštis liks patogus, populiarus, bet toli gražu ne nepriklausomas miesto veidrodis, kokiu jis mėgsta save vadinti.
