Kai galvoji apie Lietuvos kultūros centrus, į galvą pirmiausia šauna Vilnius, Kaunas, gal dar Klaipėda. Bet kas prisimena Rokiškį? O veltui. Šis Aukštaitijos miestelis, kurio vardas daugeliui asocijuojasi tik su sūriu, iš tiesų slepia tokį kultūrinį lobyną, kad galėtų pavydėti ir kai kurie didesni miestai. Čia gimė rašytojai, čia kūrė menininkai, čia iki šiol gyvuoja teatro tradicijos, kurios siekia dar caro laikus.
Rokiškis nėra tas miestas, kuris šaukia apie save iš kiekvieno kampo. Jis kuklus, bet užtikrintas savimi. Vaikštai jo gatvėmis ir jauti – čia kažkas yra. Kažkas autentiško, nesudirbto turistams, tikro. Ir kai pradedi kasti giliau, supranti, kad šis miestas turi visas teises vadintis kultūros sostine – bent jau savo regiono mastu.
Teatro šaknys, kurios neišdžiūvo
Rokiškio teatro istorija prasideda XIX amžiuje, kai grafų Tyzenhauzų dvare buvo įkurtas vienas pirmųjų mėgėjų teatrų Lietuvoje. Įsivaizduokite – 1872 metais, kai Lietuva buvo po Rusijos imperijos jungu, kai lietuviška spauda buvo uždrausta, Rokiškyje žmonės rinkdavosi į teatro spektaklius. Tai buvo ne tik pramoga, bet ir pasipriešinimo forma, kultūrinio tapatumo išsaugojimo būdas.
Šiandien Rokiškio kultūros centre veikiantis teatras tą tradiciją tęsia jau daugiau nei šimtmetį. Čia ne profesionalūs aktoriai, bet tai nereiškia, kad spektakliai prasčiau. Priešingai – mėgėjų teatre yra kažkas tokio nuoširdaus, tokio tikro, ko neretai trūksta ant didžiųjų scenų. Žmonės čia vaidina ne dėl pinigų ar šlovės, o dėl meilės teatrui, dėl noro pasakoti istorijas.
Jei norite pajusti tikrąjį Rokiškio teatrą, rekomenduoju apsilankyti per kasmetinį tarptautinį mėgėjų teatrų festivalį „Jaunystė”. Tai tikras kultūrinis įvykis, kai į miestelį suvažiuoja trupės iš visos Lietuvos ir užsienio. Gatvės atgyja, kavinės pilnos diskutuojančių apie meną žmonių, ore tvyro kūrybinė energija. Būtent tokiais momentais supranti, kad kultūra – ne tik didmiesčių privilegija.
Muziejų labirintai ir paslaptys
Rokiškio krašto muziejus – tai ne vien vieta, kur sudėti seni daiktai. Tai gyvas organizmas, kuris kvėpuoja miesto istorija. Muziejus įsikūręs buvusiame grafų Tyzenhauzų dvare, ir jau vien šis pastatas vertas dėmesio. Klasicistinė architektūra, erdvūs kambariai, langai, pro kuriuos kadaise žvelgė aristokratai – visa tai kuria ypatingą atmosferą.
Ekspozicijos čia tikrai įdomios. Viena vertus, rasite standartinių dalykų – archeologinius radinius, etnografinius eksponatus, senų laikų buities daiktus. Bet kita vertus, muziejus sugeba papasakoti istorijas taip, kad jos tampa gyvos. Pavyzdžiui, yra speciali ekspozicija, skirta Rokiškio žydų bendruomenei, kuri iki Holokausto sudarė didelę miesto dalį. Tai skausminga, bet būtina istorijos dalis, ir muziejus jos neslepia.
Ypatingas dėmesys skiriamas ir krašto žmonėms, kurie išgarsino Rokiškį. Čia rasite medžiagos apie skulptorių Juozą Zikará, apie rašytojus, apie vietos menininkus. Muziejus tarsi primena – didieji žmonės neatsiranda iš niekur, jie išauga iš savo žemės, iš savo bendruomenės.
Jei planuojate apsilankymą, patarčiau skirti muziejui bent porą valandų. Neskubėkite, paskaitykite aprašymus, pasižvalgykite po dvaro parką. Vasarą čia vyksta įvairūs renginiai – koncertai, parodos, edukacinės programos. Muziejus stengiasi būti ne tik praeities saugotoju, bet ir dabarties kultūrinio gyvenimo dalimi.
Literatūrinis Rokiškis: daugiau nei skaitymas
Kai kalbame apie Rokiškio literatūrinį paveldą, negalime nepaminėti Antano Baranausko, vieno žymiausių lietuvių poetų. Nors jis gimė ne Rokiškyje, bet jo ryšys su šiuo kraštu yra neabejotinas. „Anykščių šilelis” – tai ne tik poema, tai lietuviškos tapatybės manifestas, ir Rokiškio kraštas turi savo vietą šioje kultūrinėje geografijoje.
Bet Rokiškis turi ir savo literatūrinių didvyrių. Konstantinas Sirvydas, vienas pirmųjų lietuviškų žodynų sudarytojų, čia dirbo ir kūrė. Jo indėlis į lietuvių kalbos išsaugojimą neįkainojamas. Vaikštai Rokiškio gatvėmis ir galvoji – štai čia, šiose vietose, žmonės kovojo už teisę kalbėti savo kalba, rašyti savo rašmenimis.
Šiandien Rokiškyje veikia aktyvi literatų bendruomenė. Kasmet vyksta poezijos vakarai, literatūriniai skaitymai, susitikimai su rašytojais. Viešoji biblioteka čia – ne tik knygų sandėlis, bet ir kultūrinis centras, kuriame vyksta įvairūs renginiai. Jei esate literatūros mėgėjas, tikrai verta užsukti ir pasiteirauti, kas vyks jūsų apsilankymo metu.
Įdomu tai, kad Rokiškis puoselėja ne tik aukštąją literatūrą. Čia stipri ir liaudies kūrybos tradicija – dainos, pasakos, patarlės. Krašto muziejuje galite rasti įrašų su senosiomis dainomis, užrašytų pasakų rinkinių. Tai gyvoji kultūra, kuri vis dar kvėpuoja, nors ir silpniau nei anksčiau.
Dailė ir architektūra: matomas paveldas
Rokiškio architektūra – tai atskiras pasakojimas. Miestas išsaugojo nemažai XIX-XX amžių pradžios pastatų, kurie kuria unikalų urbanistinį audinį. Centrinė aikštė su bažnyčia, dvaru ir aplinkiniais pastatais – tai beveik neliesta istorinė aplinka. Žinoma, sovietmečio pastatai irgi yra, bet jie neužgožia bendro vaizdo.
Ypač verta dėmesio Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Tai neoklasicistinis pastatas, pastatytas XIX amžiuje, su įspūdingomis kolonadomis ir harmoningomis proporcijomis. Viduje rasite vertingų meno kūrinių, senų freskų fragmentų. Net jei nesate religingo, bažnyčia verta apsilankymo kaip architektūros ir meno paminklas.
Dailės galerija Rokiškyje nėra didelė, bet reguliariai čia vyksta įdomios parodos. Eksponuojami tiek vietinių, tiek žinomų Lietuvos menininkų darbai. Galerija stengiasi būti prieinama – įėjimas dažnai nemokamas arba simbolinis, vyksta edukacinės programos vaikams ir suaugusiems.
Jei domitės liaudies menu, rekomenduoju apsilankyti per tradicines mugės ir šventės. Čia rasite tikrų menininkų – medžio drožėjų, audėjų, keramikų. Jų darbai – ne turistinės padirbos, o autentiški meno kūriniai, kuriuose gyvena amžių tradicijos.
Muzika, kuri skamba gatvėse
Rokiškio muzikinis gyvenimas gal ir nėra toks intensyvus kaip didmiesčiuose, bet jis tikrai egzistuoja ir turi savo charakterį. Mieste veikia muzikos mokykla, kuri išugdė ne vieną profesionalų muzikantą. Vaikų ir jaunimo chorai čia – ne tik pomėgis, bet ir rimta veikla, kurią palaikoma ir vertinama.
Vasaros metu Rokiškyje vyksta įvairūs muzikos festivaliai ir koncertai. Dvaro parke skamba klasikinė muzika, aikštėje – džiazas ar folk. Tai ne masiniai renginiai su tūkstančiais žmonių, bet būtent dėl to jie ir ypatingi. Gali atsisėsti ant suolelio, klausytis muzikos, jaustis bendruomenės dalimi.
Ypač įdomus yra tradicinės muzikos judėjimas Rokiškyje. Čia veikia folkloro ansambliai, kurie ne tik atlieka senąsias dainas, bet ir jas tyrinėja, užrašinėja iš senųjų krašto gyventojų. Tai gyvas ryšys su praeitimi, kuris netrūksta ir šiandien.
Švietimas ir kultūra: neatsiejama dvejybė
Vienas iš svarbiausių Rokiškio kultūrinio gyvenimo aspektų – tai švietimo ir kultūros sąsaja. Mieste veikia kelios mokyklos, kurios aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime. Mokiniai vaidina spektakliuose, dainuoja choruose, dalyvauja meno konkursuose. Tai ne privaloma programa, kurią reikia „atšaudyti”, o tikras įsitraukimas.
Rokiškio kultūros centras čia atlieka svarbų vaidmenį. Jis organizuoja būrelius, dirbtuvėms, kursus suaugusiems ir vaikams. Gali išmokti keramikos, tapybos, šokio, teatro meno. Ir svarbiausia – tai prieinama. Nereikia būti talentingu ar turėti specialaus išsilavinimo. Kultūra čia – visiems.
Viešoji biblioteka taip pat aktyviai prisideda prie kultūrinio švietimo. Čia vyksta susitikimai su rašytojais, knygų pristatymai, diskusijos. Biblioteka tapo vieta, kur žmonės ne tik skolinasi knygas, bet ir bendrauja, dalijasi idėjomis, mokosi.
Kultūros ateitis mažame mieste
Žinoma, ne viskas rožėmis klotas. Rokiškis, kaip ir daugelis mažų Lietuvos miestų, susiduria su iššūkiais. Jaunimas išvyksta į didesnius miestus, sensta bendruomenė, trūksta finansavimo kultūriniams projektams. Bet nepaisant to, miestas nenuleidžia rankų.
Pastaraisiais metais matome naujų iniciatyvų. Jaunimas organizuoja alternatyvius kultūrinius renginius, atsiranda naujų meno erdvių, stiprėja bendradarbiavimas su užsienio partneriais. Rokiškis bando rasti savo nišą – ne konkuruoti su didmiesčiais, o būti savimi, puoselėti tai, kas unikalu.
Svarbu ir tai, kad vis daugiau žmonių pradeda vertinti autentiškumą. Turistai ieško ne tik paplūdimių ir pramogų, bet ir tikros kultūros, tikrų istorijų. Ir Rokiškis turi ką pasiūlyti. Čia nėra dirbtinumo, nėra „padaryta turistams” jausmo. Čia visa tikra – ir teatras, ir muziejai, ir žmonės.
Kodėl verta atvykti ir ką parsivežti namo
Taigi, ar verta keliauti į Rokiškį dėl kultūros? Atsakymas aiškus – taip. Bet ne todėl, kad čia rasite kažką ekstravagantaus ar unikalaus pasaulio mastu. Verta atvykti todėl, kad čia rasite tikrą, gyvą kultūrą, kuri nėra muziejinis eksponatas, o kasdienybės dalis.
Jei planuojate kelionę, patarčiau skirti Rokiškiui bent vieną pilną dieną. Pradėkite nuo muziejaus, pasivaikščiokite po miestą, užsukite į bažnyčią, paskaitykite bibliotekoje. Jei laikas leidžia, pamėginkite patekti į kokį nors renginį – teatro spektaklį, koncertą, parodą. Būtent tada pajusite tikrąjį miesto pulsą.
Ir nepamirškite bendrauti su vietiniais žmonėmis. Rokiškiečiai mėgsta papasakoti apie savo miestą, apie jo istoriją, apie tai, kas čia vyksta. Užeikite į kavinę, užmegzkite pokalbį – sužinosite daugiau nei iš bet kokio vadovo.
Parsivešite namo ne tik nuotraukas ir suvenyrus. Parsivešite supratimą, kad kultūra gyvuoja ne tik sostinėse, kad mažuose miestuose tvyro kažkas vertingo, ko neverta prarasti. Rokiškis – tai įrodymas, kad kultūros sostine gali būti ne tik didelis, triukšmingas miestas, bet ir kuklus provincijos miestelis, kuris saugo savo tradicijas ir drąsiai žvelgia į ateitį. Ir galbūt būtent tokių vietų mums reikia daugiau – ne pretenzingų, ne šaukiančių apie save, bet tikrų ir nuoširdžių.
