Rytas su telefonu rankoje
Didžioji dalis kauniečių dieną pradeda ne nuo kavos, o nuo naujienų. Tiksliau – nuo telefono ekrano, kuriame jau laukia kelios dešimtys pranešimų. Socialiniai tinklai, naujienų portalai, „Telegram” kanalai – viskas sumaišyta į vieną srautą, kurį sunku pavadinti žurnalistika tikrąja prasme.
Pagal įvairias apklausas, Kauno gyventojai, kaip ir kiti lietuviai, dažniausiai naujienas skaito per išmaniuosius telefonus. Kompiuteris liko darbo įrankis, o ne naujienų šaltinis. Tai keičia ne tik tai, kaip žmonės skaito, bet ir ką jie iš viso pastebi.
Kokie šaltiniai laimi dėmesį
Kauno žiniasklaidos erdvė gana įdomi – miestas turi savų regioninių portalų, tačiau dauguma žmonių vis tiek renkasi bendranacionalines platformas. 15min, Delfi, LRT – tai trys pavadinimai, kurie skamba beveik kiekvienoje pokalbio apie naujienas vietoje.
Tačiau šalia jų vis labiau auga „Telegram” kanalų įtaka. Kai kurie kauniečiai prisipažįsta, kad apie svarbius įvykius pirmiausia sužino būtent ten – ir tik vėliau ieško oficialaus patvirtinimo. Tai savotiškas paradoksas: žmonės nori greičio, bet greitis dažnai ateina su kaina – be konteksto, be patikrinimo, kartais net be autoriaus.
Socialiniai tinklai atlieka kitą funkciją – jie ne tiek informuoja, kiek formuoja nuomonę. „Facebook” vis dar populiarus vyresnėje kartoje, „Instagram” ir „TikTok” – jaunesniuose. Ir nors niekas rimtai nelaiko „TikTok” naujienų šaltiniu, algoritmai daro savo – trumpi vaizdo klipai apie politiką ar karą pasiekia žmones, kurie niekada neskaytų ilgo analitinio teksto.
Ar kauniečiai tikrina, ką skaito
Čia prasideda sudėtingesnė dalis. Kritinis mąstymas skaitant naujienas – tai ne tik akademinė sąvoka, tai kasdienė praktika, kurią daugelis žmonių arba turi, arba ne.
Realybė tokia, kad dauguma žmonių tikrina naujienas tik tada, kai kažkas juos nustebina arba prieštarauja jų įsitikinimams. Jei informacija „atrodo logiška” ir atitinka tai, ką jau manome, ji praeina be jokio filtro. Tai vadinama patvirtinimo šališkumu, ir tai nėra kauniečių problema – tai žmogiška problema.
Vis dėlto pastebima, kad jaunesnė karta – ypač studentai, kurių Kaune tikrai netrūksta – yra šiek tiek atsargesnė. Jie greičiau paklaus „iš kur tai?” arba ieškos to paties fakto keliuose šaltiniuose. Galbūt tai medijų raštingumo pamokų rezultatas, galbūt tiesiog gyvenimas internete nuo mažens išmokė nepasitikėti viskuo iš karto.
Kada informacijos per daug
Kita problema, apie kurią kalbama vis dažniau – informacinis pervargimas. Žmonės gauna tiek daug naujienų, kad pradeda jas ignoruoti. Tai skamba paradoksaliai, bet veikia taip: kai viskas atrodo svarbu, niekas nebeatrodo svarbu.
Dalis kauniečių pasirinko sąmoningą sprendimą – riboti naujienų vartojimą. Vietoj nuolatinio srauto – du ar trys kartai per dieną, pasirinkti šaltiniai, kartais net sąmoningas savaitgalio „detoksas” nuo naujienų. Psichologai tokį požiūrį vertina teigiamai, nors žurnalistai dėl to gali jaustis dviprasmiškai.
Tai, ką verta pasiimti iš viso šito
Kauniečiai skaito naujienas kaip ir visi – greitai, dažnai paviršutiniškai, su telefonu rankoje. Šaltiniai maišosi: rimti portalai, anoniminiai kanalai, draugų persiųsti įrašai. Kritinis mąstymas egzistuoja, bet jis nėra automatinis – jį reikia sąmoningai įjungti.
Svarbiausia galbūt yra tai, kad žiniasklaidos raštingumas nėra kažkokia ateities kompetencija – jis reikalingas dabar, kiekvieną rytą, kai atidarome telefoną. Klausti „kas tai parašė ir kodėl?” nėra paranojiška elgsena. Tai tiesiog sveikas protas skaitmeniniame amžiuje, kuriame informacijos perteklius tapo norma, o ne išimtimi.
